Paskutinio rugsėjo sekmadienio Evangelija kviečia atsigręžti kiekvieną iš mūsų į slapčiausias savo sielos gelmes – žmogišką pavydą, nepakantumą ir blogas naujienas. Kaip jas priimame savo širdyje: džiaugiamės, liūdime ar esame viskam abejingi?..
Abraomas, Senojo Testamento žydų tautos protėvis, gerai žinomas dėl savo svetingumo. Apie jo svetingumą sklando šimtai įvairių pasakojimų ir nutikimų. Anot vieno vaizdingo pasakojimo, Abraomas visada pusryčiaudavęs lauko terasoje. Kartą eilinių pusryčių metu pro šalį keliavo alkanas senelis. Abraomas išvydęs jį iškart pakvietė prie stalo, bet, kai prisėdęs senelis prieš pusryčius sukalbėjo pagoniškos maldos žodžius, čia pat pašokęs Abraomas paprašė senelį tučtuojau pasišalinti. Netrukus pasigirdo balsas iš dangaus: „Abraomai, Abraomai, aš šiam tikrojo Dievo nepažįstančiam seneliui maistą parūpinu jau daugiau kaip aštuoniasdešimt metų, o tu negalėjai pakentėti bent vienų pusryčių su juo!“
Šio sekmadienio Evangelija mums primena, kad mes esame visi Dievo vaikai, labai skirtingi, tačiau turime nuolat mokytis ir tarnystės, ir pakantumo, ir nuolatinės meilės artimui Kristaus dvasios.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
